Du tos pačios kartos lietuvių kompozitoriai, du balsai – Zita Bružaitė ir Antanas Jasenka – kviečia susitikti sakralioje Kauno evangelikų liuteronų bažnyčios erdvėje.
„Ši programa ne tik mūsų kūrybinio portreto atspindys, bet ir padėka Aukščiausiajam, kad kartu sulaukėme dar vieno apvalaus gimtadienio ir jį švenčiame su savo bičiuliais – ne kartą mūsų kūrinius interpretavusiais muzikantais“ (Zita Bružaitė).
„Nors mūsų kūrinių atlikėjų sudėtis yra ta pati, meninės kryptys – skirtingos: Zitos Bružaitės muzika remiasi emocine dramaturgija ir teksto išraiška, man norėjosi muzikinę tėkmę kreipti į garsinį procesą ir laiko refleksiją“ (Antanas Jasenka).
Abu autoriai kompozicijos studijas baigė tuo pačiu metu, toje pačioje akademinėje aplinkoje, tačiau jų muzikinės kalbos išsiskleidė skirtingomis kryptimis. Šiame koncerte jos susitinka bendroje erdvėje – per balsą, instrumentą ir poetinį žodį, atkeliaujantį iš XVI a. Italų poetės Gasparos Stampos ir poeto bei dramaturgo Williamo Shakespeare’o sonetai čia atgyja naujomis formomis, keldami amžinus klausimus apie žmogaus būtį, svyruojančią tarp vilties ir nusivylimo, džiaugsmo ir skausmo.
Programoje skambantys Z. Bružaitės ir A. Jasenkos kūriniai sukurti tai pačiai sudėčiai – sopranui, sopraniniam saksofonui ir styginių kvartetui. Juos vienija Renesanso soneto mintis, tampanti ašimi, aplink kurią skleidžiasi skirtingos muzikinės estetikos: nuo emocionalios, dramatiškos išraiškos iki subtilios, konceptualios garso refleksijos.
Tai daugiau nei koncertas – tai dviejų kompozitorių, vienos kartos ir dviejų poetinių pasaulių susitikimas. Čia garsas tampa būdu mąstyti apie laiką, meilę ir žmogaus patirtį.„AŠ ESU…“
ZITA BRUŽAITĖ
Kūrinys pagal Gasparos Stampos tekstus
Gasparos Stampos poezija (XVI a.) išsiskiria intensyvia, dramatiška meilės patirtimi, kurioje susipina ilgesys, aistra ir vidinis konfliktas. Zita Bružaitė savo kūrinyje tarsi kalba su poete, su savimi apie dalykus, kurie visais amžiais buvo, yra ir bus meninio objekto taikinys.„…ESU AŠ“
ANTANAS JASENKA
Kūrinys pagal Williamo Shakespeare‘o sonetus
Williamo Shakespeare‘o sonetai šiame kūrinyje tampa ne tik tekstiniu, bet ir struktūriniu pagrindu. Ypač svarbi ankstyvųjų sonetų (1–17) tema – grožio laikinumas ir siekis jį išsaugoti.
Kūrinys vystomas kaip garsinis procesas, kuriame mažos muzikinės detalės palaipsniui plečiasi ir transformuojasi. Sopranas artikuliuoja tekstą kaip vidinį monologą, o soprano saksofonas atspindi ir transformuoja šią balsinę liniją. Styginių kvartetas kuria kintančią garsinę terpę, kurioje garsas gali nykti ir vėl atsirasti.
Svarbi kūrinio įtampa kyla tarp išsaugojimo ir praradimo. Muzikoje tai atsiskleidžia per nutrūkstančias frazes, tylos momentus ir išplėtotus rezonansinius sąskambius. Taip kuriama refleksija apie laikinumą, atmintį ir galimybę pratęsti tai, kas nyksta.
Koncerto partneris – Lietuvos kompozitorių sąjunga
