Vienos išskirtiniausių ir iškiliausių lietuvių kompozitorių Onutės Narbutaitės oratorija „Centones meae urbi“, skirta Vilniui, tapo savotišku liteuviškos oratorijos apibendrinimu. Oratorija atspindi įvairius miesto kultūrinius sluoksnius, įvairialypių praeities sanklodų sąveiką dabartyje. Plistilistinių asociacijų laukas nugrimzta į viduramžius, o muzikinėje kalboje girdime grigališkąjį ir apskritai chorališką giedojimą, užuominas į barokinę ir klasicistinę stilistikas.

O. Narbutaitės oratorijos turinys neabejotinai yra patriotiškas. Daugiakultūrėje oratorijos kompozicijoje atsiskleidžia Vilniaus kultūrinė įvairovė. Ji atliekama lietuvių, lenkų, lotynų, jidiš ir kitomis kalbomis, taip sukurdama Lietuvos sostinės kaip dvasinio Europos centro muzikinį paveikslą. Į oratorijos tekstą įtrauktos ištraukos iš Senojo Testamento raštų, Č. Milošo, A. Mickevičiaus ir M. Kulbako kūrinių, nemažai kitų citatų. Kūrinį baigia ypatingas varpų skambėjimas: ir bažnytinis, ir pašlovinantis, ir gedulingas, visas oratorijos prasmes apibendrinantis, simbolinis. Oratorija yra šiuolaikinis atminties meno kūrinys.