Graikų mitologijoje Arkadija buvo minima kaip vieta, kurioje gyveno miškų dievas Panas su savo nimfomis ir kitomis draugiškomis gamtos dvasiomis. Ilgainiui Arkadija tapo poetine sąvoka, išreiškiančia idilišką tyros gamtos viziją, harmoningą, civilizacijos nesugadintą pastoralinį pasaulį, kuriame gyvena nekalti piemenėliai ir gamtos dievybės   tai prarastas rojus, į kurį trokštame sugrįžti.
Arkadijos idėja ir pastoralinės temos itin būdingos vėlyvojo renesanso ir ansktyvojo baroko poezijai bei muzikai. Jos itin spalvingai išsiskleidžia Claudio Monteverdi muzikos kūriniuose, kuriuose personažų išgyvenimai perteikiami per tiesioginį sąlytį su gamta, nuo sudėtingos polifonijos dažnai sugrįžtant prie trejinio metro, šokio ritmo, išreiškiančio liaudiškąjį pradą, tyrą, nesugadintą jausmą.