Spektaklis 12 val. vyks su vertimu į lietuvių gestų kalbą.

Pažaislio muzikos festivalio programoje šiais metais net du koncertai, skirti jauniesiems klausytojams. Kompozitoriaus iš Maltos Rubeno Zahra opera vaikams „Kirana“, kuri yra programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis, į kūrybinius procesus įtrauks ir vaikus. Kiekvienoje šalyje, kur statoma ši Kinijos, Indijos, Babilono bei Mesopotamijos mitų įkvėpta opera, jaunieji atlikėjai ne tik dalyvauja operos atlikime kartu su profesionaliais menininkais, bet ir patys kuria scenografiją. Raudondvario kultūros centre vyksiančio spektaklio scenografijoje bus panaudoti Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos moksleivių darbai.

Žodis „kirana“ sanskrito kalba reiškia žvaigždžių šviesą. Kiranos istorija paremta senovės kultūrų mitais apie pasaulio sukūrimą.

Laiko pradžioje buvo tamsa ir tyla. Šios tamsos širdyje buvo kiaušinis. Pamažu kiaušinio viduje ėmė mirgėti šviesa. Mirgėjo ir mirgėjo. Tyla taip pat nutrūko, nes šviesa skleidė vibruojančius tonus, virpančius tuštumoje. Šviesa vis stiprėjo ir stiprėjo, kol virto akinančiais šviesos spinduliais. Garsas privertė kiaušinį virpėti, jie ėmė eižėti ir plačiai atsivėrė. Kirana, spindinti kūrinijos šviesa, ištirpdė tamsą. Kirana nupūtė dulkes nuo savo liepsnojančių pirštų ir gimė pirmosios žvaigždės.

Žvaigždės ėmė suktis spiralėmis, sudarydamos grupes, figūras ir žvaigždynus. Iš šių žvaigždynų pasirodė keturios būtybės: kentauras, skorpionas, laukinis šuo ir gyvatė. Keturios būtybės suprato, kad atsidūrė Kiranos akivaizdoje; šviesos, kuri ištirpdo tamsą, garso, kuris nutraukia tylą. Kirana ėmė prisiminti senovinį sapną, kuris aidėjo giliame visatos miege. Atėjo laikas Kiranai sukurti visiškai naują pasaulį su dangumi viršuje ir žeme apačioje, kuriame gyveno įvairiausi padarai.

Keturios būtybės norėjo, kad visata liktų tik joms. Jie nenorėjo dalytis Kiranos svajone ir pradėjo karą prieš ją. Tačiau Kirana pavertė juos keturiais elementais: vandeniu, žeme, oru ir ugnimi. Kirana pažvelgė į keturias stichijas ir nusišypsojo. Sapnas jau nebebuvo sapnas, dabar jis virto liepsnojančia saule, dangumi, žeme ir vandenynais. Kirana norėjo būti šio kūrinio dalimi, todėl išsklaidė savo spindulius per žemę, paversdama jos spindinčią šviesą į gyvybingas sėklas, kurias išnešiojo vėjas. Gimė gyvybė.