XII a. susiformavęs sakralinės giesmės – moteto žanras bėgant laikui keitėsi ir tobulėjo, įgavo įvairias formas ir tam tikrus tautinius bruožus. Protestantiškoje baroko epochos Vokietijoje jis tapo savarankišku žanru – vokišku motetu ir buvo kuriamas ne tradiciniu lotynišku, o vokišku tekstu. Muzikologai vienbalsiai sutaria, kad žanrinio ir muzikinio tobulumo viršūnę motetas pasiekė Johanno Sebastiano Bacho kūryboje. Jo meistriškai sukomponuoti, kupini įvairiausių polifoninių išraiškos priemonių, motetai dažnai vadinami „motetinėmis fugomis“.

Kauno valstybinis choras, diriguojamas Roberto Šerveniko, Pažaislio muzikos festivalio klausytojams dovanos keturis iš aštuonių išlikusių J. S. Bacho motetų: dvigubam chorui parašytus „Singet dem Herrn ein neues Lied“ („Giedokite Viešpačiui naują giesmę“), „Komm, Jesu, komm“ („Jėzau, ateik“), penkiabalsį „Jesu, meine Freude“ („Jėzau, mano džiaugsme“) ir keturiems balsams skirtą „Lobet den Herrn alle Heiden“ („Šlovinkite Viešpatį visos tautos“). Šie vokalinio meno šedevrai skambės taip, kaip buvo įprasta J. S. Bacho tarnystės Šv. Tomo bažnyčioje Leipcige metais – pritariant vargonų pozityvui ir violončelei.